Grand Tetono parkas

Grand Tetono (angl. Grand Teton) parkas prisiglaudęs prie pat Jeloustono (angl. Yellowstone),  bet vizualai labai skiriasi. Čia kalnai atitolsta nuo kelio, tarp kalnų ir kelio atsiranda vanduo, vaizdai erdvūs ir lėtai besikeičiantys. Pagrindiniai takeliai pasivaikščiojimams - kitoje kalnų pusėje, o ten, kur esame mes viskas ir iš mašinos matyti. Drive thru America.

Jeloustonas - drive thru parkas

Į Jeloustono (angl. Yellowstone) parką įvažiavome dar prieš 8 ryto, bet jau su minia kitų turistų. Gautas žemėlapiukas nieko vertas, nes jame nepažymėta galybė vietų, kurios egzistuoja realybėje ir jokių takelių. Iš pradžių su tuntu turistų stojom fotografuoti elnio. Tas rupšnojo žolę nepertoliausiai nuo įvažiavimo į parką, pievoje, prie upės, tarsi tyčia ten pastatytas.

O tada pamatėm tai, ko dar nebuvom matę. Stojom fotografuoti rūko, kylančio nuo upelio, o pasirodo, ten gi karšti šaltiniai veržiasi ir kai oro temperatūra ryte tik plius 11, tai viskas nuostabiai gražiai garuoja. nors visur ženklai liepia nekišti pirštų į vandenį, mes, žinoma, kišam. Vienoj baloj vanduo labai karštas, 65 laipsniai karščio, anot Tomo. Kitame tobulos formos baseinėlyje maloniai šitas. O pavažiavus toliau ėmė ištisi "katilai" rūkti ir papuvusiu kiaušinių smirdėti, ir visaip kunkuliuoti, burbuliuoti, šnypšti, spjaudytis. Žodžiu, labai faina :) Vaikščiojom ir fotografavom vis į naują vietą pervažiuodami ir vis džiaugėmės, kad yra kur mašiną pastatyti, nes kartais tekdavo po kelis kartus aikštelę apvažiuoti, kad laisva vieta atsirastų. Žodžiu - drive thru parkas. Skaitėm, kad tik 10 procentų pako lankytojų takeliais į parko gilumą nueina, bet kad viskas taip padaryta, kad gali šiknos nepakeldamas viską iš mašinos apžiūrėti.

Matėm kojotą, du bizonus, elnių, visi tarsi zoologijos sode, tik kad nepririšti. Žmonių minios ratu apstoję, o tie vargšeliai apsimeta, kad mūsų, turistų, nemato.

Buvo ilga diena, apvažiavom parko keliais tarsi devinkę ir iki soties prisižiūrėjom spalvotų smirdinčių balų, geizerių, kanjonų ir krioklių.

Glacier parkas

Kirtome sieną į JAV. Punktas buvo ne ypač judrus, tad buvome tik mes vieni. Pareigūnas nuskanavo mūsų pirštus, nufotografavo veidus ir paskui prikandęs liežuvį gan ilgai ką rašė. O paskui už visą šią procedūrą paprašė po 6 usd. Butų buvusi Azija, būtumėm ginčyjęsi, bet čia tyliai susimokėjom ir viskas. 

Įspūdžiai iš Kanados po pirmų septynių savaičių

(Taip, taip, mes laaaabai vėluojame su aprašymais)

Kanada visada atrodė labai egzotiška šalis, kurią rūpėjo aplankyti. Po pirmų septynių savaičių galim teigti, kad tai, ką įsivaizdavom, ne visada  atitiko tai, ką pamatėm.

Kanados pietvakariai

Pasukus į pietus visai netikėtai aptikome na tikrai labai puikų gabaliuką - miškai, ežerai, gyvuliukai visokie ir netgi keletas visai mielų kaimelių. Apskritai apie amerikietišką architektūrą mes baisiai prastos nuomonės, bet kaip tik čia ir užtikom keletą išimčių. Ežerai čia siauri ir labai ilgi,  po keliasdešimt kilometrų, todėl teko keltis keliais keltais ir gan įdomu pasirodė, kad visi vidaus vandenų keltai Kanadoje yra nemokami.

Kviečiam ir jus pasidairyti po Kanados  pietvakarių pakraštėlį.

Apie tujas, meškas ir stulpelius

Išvažiavus iš parkų, kalnai žemėlapyje lyg ir tęsėsi, bet realiai, tai nebebuvo toks jau įspūdingas važiavimas. Pasukome į šiaurę link Dawson Creek, aplinkui tęsėsi nesibaigiantys miškai šimtus kilometrų su kur ne kur įsiterpiančiu miesteliu, bet sustoti vėl nebebuvo kur. Vieną dieną apžiūrėjom lyg ir neblogą vietą sustoti, bet dar buvo tik trečia valanda dienos ir šiaip mes vis dar jautėmės išpaikinti vaizdų, tad nestojome. Kiek vėliau dar pravažiavome pro dvi "prastas" vietas, o tada jau teko minti iki pat pusė dešimtos vakaro, kol apskritai radome vietą, kur galėjome pastatyti mašiną ne ant kelio :) Ta Kanada labai jau nenuspėjama :)

Džaspero nacparkas

Įrašo kava su vaizdu

Beveik pravažiavę visą Banfo nacparką pasukome į 11 kelią, kaip ir niekur nevedantį, bet kokią nuostabią vietą nakvynei radome. Panašu, kad bus visos kelionės pati pačiausia. Ir pasėdėti spėjome, ir upėje nusiprausti, ir saulėlydžiu pasigėrėti. Tokioje vietoje galima būtų buvę gyventi kad ir savaitę, bet ryte nusprendėme neužsibūti ir važiuoti tolyn į Džaspero nacparką gyvuliukų žiūrėti. Lankstinukai žadėjo kaimenių kaimenes :) Mes išsiskubinome apie 7 ryto, bet deja, teko nusivilti. Nieko ryte nematėme. Tik burundukas per kelią perbėgo. Net noras kalnais gėrėtis dingo, o ir kalnai artėjant link Džaspero miestelio mažiau įspūdingi pasidarė. Pavalgę nusnaudėme saulutėje, o kai pajudėjome tolyn, tarsi tik to ir būtų laukusi, prieš mašiną išrėpliojo juodoji. Tik pagalvokit, būtent prieš mūsų mašiną. Antraip kažin ar vis vis būtume pamatę. Važiuojant normaliu greičiu labai sunku ką krūmuose pastebėti.

Banfo nacionalinis parkas

Vis tik tai, kaip įsivaizdavome Kanadą, atradome būtent čia, Uolėtųjų kalnų (Rocky Mountains) parkuose. TOBULA diena Banfo nacparke. Verta, verta, tikrai verta buvo iki šito pakraščio atvažiuoti. Tiesiog prabangūs kalnai, o kalnų mes jau šiek tiek matę :) Tiesa, nuošalumo ir intymumo liepos pabaigoje rasti sunku. Vieninteliu keliu, kurį dvidešimto amžiaus pirmoje pusėje per ekonominį sunkmetį specialiai nutiesė turistams, zuja milijonas į mus panašių turistėlių, kurie stoja, kur tik užsimano ir spokso į viską aplinkui. O paspoksoti yra į ką - didingų kalnų, nerealios spalvos ežerų, upių sulendančių į kanjoną bei krioklių - apstu.

Kava su vaizdu

Yoho nacparkas. Iceline takas.

Šį kartą nepasitikėdami žemėlapiais atlikome namų darbus stropiai ir išsirinkome stipriai išgirtą takelį, kuris žadėjo ir kalnų, ir krioklių, ir ledynų. 

Atvažiavome anksti, bet buvo atvažiavusių prisiekusių vaikščiotojų dar ir prieš mus, bet laimei radome vietos mašinai pasistatyti. O tada pasileidome takeliu į kalnus. Aplenkėme visus, anksčiau prieš mus išėjusius. Ir džiaugėmės viskuo, ką aplink matėm: ir miškas papėdėje gražus buvo, ir akmenynai puikūs, ir upeliai gražūs, ir ežeriukai, ir ledynai, ir krioklys tolumoje, ir oras, ir apskritai viskas buvo puiku. Vienas gražiausių visos kelionės pasivaikščiojimų.

Atostogos, Yoho grybai ir stovyklavietė

Kava su vaizdu.

       

Meldžiam atleidimo mūsų negausių, bet atkaklių skaitytojų, kad buvom išėję  atostogų.  Pasislėpę nuo pasaulio ir interneto ilsėjomės ir gulinėjome hamakuose Karibų jūros saloje. Na o dabar apie viską iš pradžių, tai yra nuo ten, kur pabaigėm.

Šiandien (tikriausiai prieš kokius du mėnesius nuo įrašo datos) imam dar vieną nacionalinį parką, Yoho vadinamą. Parkų čia, kalnuose, galybė ir visi vienas prie kito prisiglaudę. Gudrieji kapitalistai užuot įkūrę vieną didelį parką, pridaugino parkų ir parkelių ir už kiekvieno aplankymą atskirai pinigus ima. Bet žmonių kirbinės ir reikia labai anksti į įdomesnius taškus atvažiuoti, kad rastum, kur mašiną pastatyti. Labai patiko pačio pirmojo verslininko, kuris čia viską ir užsuko, citata „Jeigu jau negalim eksportuoti tokio įspūdingo kraštovaizdžio, tai teks importuoti turistus“ .

Yoho nacparko žemėlapis mums iškart sukėlė įtarimą. Mes pasiskundėm bilietų pardavėjui, kad neturim gero parko žemėlapio, tai jis atsakė, kad ir jis gero neturi. Ir tikrai, tai ką gavom, buvo baltas lapas su keliais brūkšniais ir minimum informacijos. Iš tokio „žemėlapio“ atsitiktinai išsirinkom takelį, bet po poros kilometrų vis tik nutarėm, kad pelkėtų miškų mes ir Lietuvoje galim prisižiūrėti, ir nusprendę, kad tas takelis iki kalnų vaizdų taip ir nenuves, pasukom atgal. Na, gerai, jau gerai, visai neblogą kriokliuką pakeliui apžiūrėjom. Kitas takelis vadinosi Hoodoos, ir suintriguoti paslaptingo pavadinimo, išėjome tų hoodoos ieškoti. Ši kart takelis kilo stačiai šlaitu per pušyną, vėliau per išdegusį pušyną, tad buvo daug erdvesnių vaizdų ir mažai drėgmės. Ir netgi hoodoos atradom. Pasirodo tai tokie "grybai" - smėlio/žvyro stulpai, o ant viršaus didelis luitas granito. Panašūs dariniai susidaro ant ledynų, kai iš po akmenų ima tirpti sniegai.  

Kelioms naktims apsistojome gražioje vietoje prie upės su vaizdu į kalnus. Kas mums ypač patiko, kad vieta nemokama ir legali.   Kaip visi vietiniai turistai, mes vakare kurdavome laužą, bet upėje maudytis tai ilgiau negu būtina purvus nuplauti nebuvome linkę, mums buvo šaltoka.       

Grizlis ir Kootenay nacparkas

!!! Pagaliau pamatėm grizlį ir iš labai arti. Važiuojam Bow Valey Parkway (kelias Banfo nacperke, kuriuo eismas leidžiamas tik šviesiu paros metu, kad naktį gyvuliukai nuo turistų pailsėtų), žiūrim, o priekyje eilė mašinų stovi. Mes iš karto supratom, kad ten kažkas yra įdomaus. Palengva palengva kolona priartėja ir mes visiškai šalia, už 5 metrų matome mažą grizlį skabantį uogas ir visai nekreipiantį dėmesio į mašinų koloną.

Kananaskis kaubojų kraštas

Per kaubojų kraštą atvažiavom iki Uolėtųjų kalnų. Pasirodo, kad atvažiavom pačiu laiku, nes kelias numeris 40 į pietus nuo Kananaskis būna uždarytas žiemai, o dabar štai žiema baigėsi ir vartai prieš savaitę kitą buvo atveri turistams. O kalnai ne veltui vadinami uolėtais, nes tikrai gražiai atrodo, granitas stačiai aukštyn kyla. Kelias labai vaizdingas pasitaikė, didingi vaizdai aplinkui. O paskui dar pasisekė takeliu paėjėti. Takelis vedė nedidelio kanjono apačia palei upelį. Smagu. To įkvėpti dar vienu takeliu nusprendėm pasivaikščioti, bet šitas jau ne taip įkvepiantis, labai jau turistiškas, juo ėjo jaunos mamytės su kūdikiais ir diedukai su lazdutėmis. Bet vaizdai buvo geri. 

Taip visą dieną ir važiavome tolyn vis kur sustodami. O paskui atsirado ženklas - Bear in Area (Meška netoliese), vis tik čia Kanada, ir turistais yra rūpinamasi. Kažkas pastebėjo mešką, paskambino duotu telefonu ir parko darbuotojai apvažiavo apylinkę ir pakabino/pastatė ženklus. Ir kai kitoje vietoje sustojome pasižvalgyti, radome skruzdėlyną, visą išvartytą, o skruzdėlės dar tik bėgioja, kiaušinius kur tai neša. Ir imi, žmogus, per petį dairytis, ar tik neatrėplioja iš krūmo rudoji. Norisi, kad aplink kuo didesnė neapžėlusi erdvė būtų.

Arklio vagies ir kiti kanjonai

 Pagaliau lygumos baigėsi ir mes supratom, kad būtent link čia ir važiavom visą šį laiką.

Kava su vaizdu :)

 

Prerijos

Didžiosios lygumos. Taip vadinamas visas šiaurės Amerikos centras. Iš tiesų, abu pavadinimo žodžiai tiesiai į dešimtuką, čia lygu ir to lygumo baaaisiai daug. Vietiniai, sužinoję kad per šias lygumas susiruošėm, sakydavo, kad nieko ten gražaus ar įdomaus nėra. O mums netgi labai patiko. Visur žydintys rapsų laukai, milžiniški grūdų bokštai, traktoriai, dideli kaip namas, linguojančios naftos pompos ir tiesus tiesus kelias, be mažiausio posūkio iki pat horizonto. Sakyčiau ne važiavimas, o savotiška meditacija:)

Pakraštėlyje, kur dar žemė kiek raukšlėjasi, įkurtas parkas. Užsukom daug nesitikėdami, bet tiek gyvulių užtikom! Ir briedė prieš mašiną iššoko, teko stabdžius stipriai spausti ir nepasisekė dorai nufotografuoti, ir šakalas, ir baltauodegė stirna su dviem mažyliais, ir galybė kitokios gyvasties.

Nepraėjo nė trys dienos kaip mes šitą rugių, rapsu ir sojų vandenyną perplaukėm :) kviečiam ir jus kartu pasiplaukioti.

Šiaurinai Kvebeko ir Ontario miškai

Šventėm Tomo gimtadienį. "Tikroje" Kanadoje, ant upės kranto, su kriokliais. Gėrėm vyną, valgėm čipsus, baidėm muses. Graži vieta buvo. Bet gimtadienio "vinimi" buvo visai kas kita. Važiuodami keliu ant kelio pamatėme gyvį. Važiuojant į kalniuką. Pirma mintis buvo - briedis per kelią eina, lėtai taip, kiek už kalniuko pasislėpęs, kad net kojų nesimato. Bet ne, mes klydom. Ten juodoji meška lėtai sau per kelią ėjo. Pamanyk tik, vidury saulėtos dienos, ištaikė kreivakojė tarpą tarp mašinų.

Turėjom laisvadienį. Aš kaip tai kitaip mūsų laisvadienius įsivaizdavau. Ilsėtis kaip ir sunku - musės puola, jau ir taip sukando visus paausius, kaklą ir kojas. Veikti kažką irgi kaip tai beprasmiška atrodo, vaizdai nuo kelio patys geriausi, nes eiti be tako kaip tai labai sunku, vanduo, tankus miškas aplink ir kelias.

Naktį lijo ir žaibavo ir dar kažkur traukinys pradundėjo. Taip gulėdama ir įsivaizdavau, kaip gyvuliai bandomis nuo jo bėga, kad tik mūsų nesutryptų. Nieko panašaus, nebijo gyvūnai visiškai nieko. Važiuodami kitą dieną lapę ant kelkraščio "savo reikalus" darančią aplenkėm. Iš pradžių galvojom medžio šaknis, ar koks kartonas pakelėje pūpso. Gerai dar kad po ratais nesimetė, rudoji.

O dar vieną naktį nakvojome kojoto, o gal tik peraugusio lapino teritorijoje. Tas irgi, tris kartus pro mus ėjo savo reikalais, dėl mūsų iš savo įprasto kelio nesuko :)

Važiavom gan daug (11 keliu beveik per visą Ontario). Tiesą sakant nėra kur sustoti, o sustojus nesinori išlipti. Musės ir karštis. Kiek kitaip įsivaizdavome šias atokias teritorijas. Žmonių praktiškai visai nėra. Tik turistai ir jiems skirti kempingai, kurortai, moteliai ir pan. Kas 200 km po degalinę ir kelias trobas. Šiaurės monotonija - miškai, ežerai, upės ir vėl tas pats - miškai, ežerai, upės.

Ir dar suintrigavo užrašai - first nation - pirmosios tautos kaimas, teritorija. Pasirodo, tai indėnų žemės. Kaip tai labai jau politkorektiškai viskas skamba.

Kava su vaizdu

Vis dar Gaspe pusiasalis Kvebeke

Miegam gerai, važiuojam po mažai, stojam vis šio to užkąsti prie vaizdingų staliukų. Aplink labai gražu, nebūtina net ir į parkus važiuoti:) Bet pasitaikius progai mes vis tik važiuojam ir viskas dar įdomiau pasidaro.

Įrašo kava su vaizdu.

Gaspe pusiasalis Kvebeke

Kava su vaizdu

Po Naujosios Škotijos iš karto rašom apie Kvebeką, nes... Naująjį Brunsviką pravažiavome per vieną dieną ir nenupyškinome nei vienos nuotraukos. Mums tai nėra būdinga, bet kad buvom priversti. Šiaurinėje pakrantėje tik keli paplūdimiai, kuriuose galima sustoti (aš turiu omenyje sustoti neprivačioje teritorijoje ir išlipti iš mašinos) ir tie keli paplūdimiai dar priedo mokami. Tad mes įsistatėmė į autostradą ir vakare jau buvome Kvebeko Gaspe pusiasalyje.

Ir čia mums iš karto labai patiko. Pirmasis turizmo centras užsidaręs, bet valytojas žemėlapiukus dalina. O jau žemėlapio mielumas, visas tik staliukais, apžvalgos aikštelėmis nužymėtas. Iš pradžių stojome kiekvienoje vietoje, kas 5-10 kilometrų, paskui jau ėmėme kai kurias praleisti, bet gražu tai buvo visur. Deja, kaip kad dažnai būna, nuotraukose to, ką aplink matėme mes, praktiškai visai nematyti. Gal dėl to taip ilgai ir delsiau tas nuotraukas įkelti.

Pasitaikius progai, eidavome kojų pamiklinti takeliais. Vienoje vietoje paklausėme, kaip ten takelis, ar gražu, tai moteriškė tiesiai atsakė, na, yra takelis palei upę, bet geriau jau jūs čia tiesiai nuo tilto pasidairykite, gal lašišų pamatysite. Toje vietoje, tiesa, lašišų nematėme, bet anksčiau, dar važiuodami dviračiais, matėme kaip seklumoje lašišos tik pilvais švytuoja per atoslūgį. O jau vandens skaidrumas!

Kai atsikeliam, tai iš karto kavos negeriam, važiuojam į kitą vietą, nes ten jau vakare būnam viską apžiūrėję, o taip rūpi visus suoliukus nusėdėti :) Vienas suoliukas akmenuotame paplūdimyje toks nuostabus, kad Jurga pareiškia, kad čia reikia pirkti namuką. Kaip tik šalia yra vienas apšiuręs, bet Jurga nori to toliau, didelio ir naujai suremontuoto. Tomas bando įrodyti, kad ir to mažesnio būtų gana, tad, kad per daug nesusijaudintume, šokam į mašiną ir dumiam toliau.

Cape Breton sala

Kava su vaizdu

Kad tai sala, tai nelabai jaučiasi, tiesiog tai didžiulis gabalas žemės per kokį kilometrą atitrūkęs nuo dar didesnio žemės gabalo, o juos abu jungia pylimas. Dar namie buvom paskaitę, kad Cape Breton tai jau toks gėris, toks gėris, vienas gražiausių kelių visoje Kanadoje, kurį reikia pravažiuoti dviračiais, arba bent jau motociklu, o jau visai tinginiams galima ir automobiliu. Gal kad per daug prisiskaitę buvom, tai dižiulio katarsio nepatyrėm ir tikimės, kad bus ir dar įdomesnių kelių.

Ta Naujoji Škotija tai vis tik juokinga, vos ne kiekvienas kaimelis turi savo bendravardį ir "senojoje" Škotijoje. Čia yra ir Glazgas, ir Invernesas ir galybė kitų.

Naujosios Škotijos pietinė pakrantė

Reikėjo apsispręsti dėl žvirblio ir briedžio. Kur jie ten, lankoj ar saujoj. Tam, kad priregistruotum mašiną, pirmiausia reikia ją turėti, tada ją apdrausti (2500 CAD šešiems mėnesiams!), o tada jau žingsniuoti į registrų biurą, sumokėti mokesčius, pateikti adresą, kuriuo esi registruotas, kokį tai numerį iš teisių (nors teoriškai europietiškos teisės galioja 3 mėnesius), tada gausi mašinos numerius ir galėsi pirpinti, kur tik nori. Pirmi du etapai nors ir brangūs, bet gan paprasti, o va toliau jau visai neaiašku. Todėl mes mašiną išsinuomavome. Tai visai ne tas pats, kas turėti savą, žinoma, bet financiskai kiek patikimiau, kaip tas žvirblis saujoj.

Atėję į nuomos punktą galėjome rinktis iš VW Beatle arba Scion (ar kam teko tokią firmą girdėti?). Mes pasirinkme pastarąją, nes ten net mūsų dviračiai tilpo!  Taigi, prisipirkome maistelio ir išvažiavome. O keliai Naujojoje Škotijoje tai labia prasti, skersai, išstrižai kelio sutrūkinėję, kelkraščių beveik kad nėra, kaip tai nevykusiai sulopyti. Ir banguoti. Bet kas puiku, tai kad yra parkeliai su puikiais vaizdais,  staliukais, tualetais, vandeniu. Ir nors svajonėse norim pamatyti “tikrą” Kanadą, tokios malonios smulkmenos mums oi kaip patinka. Ir dar turizmo informacijos centrai mums labai patinka. Ten nemokami žemėlapiukai, vanduo, internetas. Tik kad oras toks puikus, ir taip į priekį judėti rūpi, kad gaila laiko tuose centruose užsibūti.

Savaitė dviračiais

Neslėpsim, vežėmės į Kanadą dviračius, bet planavome įsigyti mašiną. Atvykus ir pradėjus domėtis vietoje, viskas gan sudėtingai pasirodė. Tad pasiklausinėjome, kiek sugebėjome ir išvažiavome į gamtą galvų pravėdinti, viską apgalvoti.

Pakrante į pietus nuo Halifax'o veda dviračių takas. Anksčiau tai buvo geležinkelio bėgiai, o dabar ramus, gražus ir žmonių pamėgtas takas, kuriuo ne tik dviračiais važinėja, bet ir bėgioja, keturračiais prasineša. Vaizdai gal ir nebuvo super duper kvapą gniaužiantys, bet galvai pravėdinti tiko puikiai. kad visai neaptingtumėm kartais į nejudrų mašinų kelią pasukdavome, pakeliui dar istorinį miestelį pakliuvusį į UNESCO sąrašą aplankėme. Na, miestų tai nėra ko į Kanadą žiūrėti važiuoti, bet miškų, ežerų, upių, uodų tai jie čia turi pakankamai.

O kad pateisintume puslapio pavadinimą, tai labai stengėmės užfiksuoti momentus, kai kavos sustodavome. O tai dažnai darydavome :)

Halifax'as

Mudu abudu Kanadoje

Visą "gerumą", tą visą laisvą laiką, kurį gauni tarsi dovanų, kuomet skrendi vos ne per pusę pasaulio, praleidom visai neprasmingai - nesidairėm pro langą, neskaitėm protingų knygų, nekurpėm kelionės planų. Miegojom, prabusdami tik šio to užkąsti. Tiesą sakant ir prabusti nebuvo verta - valgyti gavom virtų makaronų su keturiais mažais gabalėliais cukinijos, o užkandis buvo kažkoks nevalgomas sumuštinis, kurio nei vienas iš mūsų neįveikė. Neišrankūs mes, bet "nemokamas" Condor'o maitinimas buvo visiškas nesusipratimas.

Palydos

Kad tikrai išvažiuotume, draugai mums surengė atsisveikinimo pikniką ant Norkūnų piliakalnio. Gražus vakaras pasitaikė, lauktuvių gavome, pyragų prikepta buvo, taip smagu  - net gaila išvažiuoti... Ačiū jums visiems.

Nakvynės

Keli vaizdai iš ankstesnės kelionės į Aziją, kai teko statyti palapinę ir miegoti gamtoje. Praėjus trejiems metams, atrodo, galėčiau apie kiekvieną nuotrauką po ilgiausią istoriją pasekti, prisiminimai ryškūs.

Čia Turkijoje, pamažu artėjame prie Kapadokijos, kur buvo įprasta rausti gan minkštą akmenį ir uoloje įsirengti ištisus daugiabučius.