Šventėm Tomo gimtadienį. "Tikroje" Kanadoje, ant upės kranto, su kriokliais. Gėrėm vyną, valgėm čipsus, baidėm muses. Graži vieta buvo. Bet gimtadienio "vinimi" buvo visai kas kita. Važiuodami keliu ant kelio pamatėme gyvį. Važiuojant į kalniuką. Pirma mintis buvo - briedis per kelią eina, lėtai taip, kiek už kalniuko pasislėpęs, kad net kojų nesimato. Bet ne, mes klydom. Ten juodoji meška lėtai sau per kelią ėjo. Pamanyk tik, vidury saulėtos dienos, ištaikė kreivakojė tarpą tarp mašinų.
Turėjom laisvadienį. Aš kaip tai kitaip mūsų laisvadienius įsivaizdavau. Ilsėtis kaip ir sunku - musės puola, jau ir taip sukando visus paausius, kaklą ir kojas. Veikti kažką irgi kaip tai beprasmiška atrodo, vaizdai nuo kelio patys geriausi, nes eiti be tako kaip tai labai sunku, vanduo, tankus miškas aplink ir kelias.
Naktį lijo ir žaibavo ir dar kažkur traukinys pradundėjo. Taip gulėdama ir įsivaizdavau, kaip gyvuliai bandomis nuo jo bėga, kad tik mūsų nesutryptų. Nieko panašaus, nebijo gyvūnai visiškai nieko. Važiuodami kitą dieną lapę ant kelkraščio "savo reikalus" darančią aplenkėm. Iš pradžių galvojom medžio šaknis, ar koks kartonas pakelėje pūpso. Gerai dar kad po ratais nesimetė, rudoji.
O dar vieną naktį nakvojome kojoto, o gal tik peraugusio lapino teritorijoje. Tas irgi, tris kartus pro mus ėjo savo reikalais, dėl mūsų iš savo įprasto kelio nesuko :)
Važiavom gan daug (11 keliu beveik per visą Ontario). Tiesą sakant nėra kur sustoti, o sustojus nesinori išlipti. Musės ir karštis. Kiek kitaip įsivaizdavome šias atokias teritorijas. Žmonių praktiškai visai nėra. Tik turistai ir jiems skirti kempingai, kurortai, moteliai ir pan. Kas 200 km po degalinę ir kelias trobas. Šiaurės monotonija - miškai, ežerai, upės ir vėl tas pats - miškai, ežerai, upės.
Ir dar suintrigavo užrašai - first nation - pirmosios tautos kaimas, teritorija. Pasirodo, tai indėnų žemės. Kaip tai labai jau politkorektiškai viskas skamba.
Turėjom laisvadienį. Aš kaip tai kitaip mūsų laisvadienius įsivaizdavau. Ilsėtis kaip ir sunku - musės puola, jau ir taip sukando visus paausius, kaklą ir kojas. Veikti kažką irgi kaip tai beprasmiška atrodo, vaizdai nuo kelio patys geriausi, nes eiti be tako kaip tai labai sunku, vanduo, tankus miškas aplink ir kelias.
Naktį lijo ir žaibavo ir dar kažkur traukinys pradundėjo. Taip gulėdama ir įsivaizdavau, kaip gyvuliai bandomis nuo jo bėga, kad tik mūsų nesutryptų. Nieko panašaus, nebijo gyvūnai visiškai nieko. Važiuodami kitą dieną lapę ant kelkraščio "savo reikalus" darančią aplenkėm. Iš pradžių galvojom medžio šaknis, ar koks kartonas pakelėje pūpso. Gerai dar kad po ratais nesimetė, rudoji.
O dar vieną naktį nakvojome kojoto, o gal tik peraugusio lapino teritorijoje. Tas irgi, tris kartus pro mus ėjo savo reikalais, dėl mūsų iš savo įprasto kelio nesuko :)
Važiavom gan daug (11 keliu beveik per visą Ontario). Tiesą sakant nėra kur sustoti, o sustojus nesinori išlipti. Musės ir karštis. Kiek kitaip įsivaizdavome šias atokias teritorijas. Žmonių praktiškai visai nėra. Tik turistai ir jiems skirti kempingai, kurortai, moteliai ir pan. Kas 200 km po degalinę ir kelias trobas. Šiaurės monotonija - miškai, ežerai, upės ir vėl tas pats - miškai, ežerai, upės.
Ir dar suintrigavo užrašai - first nation - pirmosios tautos kaimas, teritorija. Pasirodo, tai indėnų žemės. Kaip tai labai jau politkorektiškai viskas skamba.
 |
| Kava su vaizdu |
![](http://pinterest.com/pin/create/link/?url=https://kavasuvaizdu.blogspot.com/2016/08/siaurinai-kvebeko-ir-ontario-miskai.html&media=https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiO5JnH9kCpBFsHK0nEMJFETdTrVMqD-Wj-2H-rG3J5mqMegbwANiNNdV3FmFXrqp3P2U5VNtd02IlIPd6bHywCIq1RjzHN5YQtMH26GTpLoGABrocxyHuXfbldTfA10Y5sdEHmXokkc60d/s640/IMG_5925.jpg&description= Šventėm Tomo gimtadienį. "Tikroje" Kanadoje, ant upės kranto, su kriokliais. Gėrėm vyną, valgėm čipsus, baidėm muses. Graži vieta...){kind=link}
