Gaspe pusiasalis Kvebeke

Kava su vaizdu

Po Naujosios Škotijos iš karto rašom apie Kvebeką, nes... Naująjį Brunsviką pravažiavome per vieną dieną ir nenupyškinome nei vienos nuotraukos. Mums tai nėra būdinga, bet kad buvom priversti. Šiaurinėje pakrantėje tik keli paplūdimiai, kuriuose galima sustoti (aš turiu omenyje sustoti neprivačioje teritorijoje ir išlipti iš mašinos) ir tie keli paplūdimiai dar priedo mokami. Tad mes įsistatėmė į autostradą ir vakare jau buvome Kvebeko Gaspe pusiasalyje.

Ir čia mums iš karto labai patiko. Pirmasis turizmo centras užsidaręs, bet valytojas žemėlapiukus dalina. O jau žemėlapio mielumas, visas tik staliukais, apžvalgos aikštelėmis nužymėtas. Iš pradžių stojome kiekvienoje vietoje, kas 5-10 kilometrų, paskui jau ėmėme kai kurias praleisti, bet gražu tai buvo visur. Deja, kaip kad dažnai būna, nuotraukose to, ką aplink matėme mes, praktiškai visai nematyti. Gal dėl to taip ilgai ir delsiau tas nuotraukas įkelti.

Pasitaikius progai, eidavome kojų pamiklinti takeliais. Vienoje vietoje paklausėme, kaip ten takelis, ar gražu, tai moteriškė tiesiai atsakė, na, yra takelis palei upę, bet geriau jau jūs čia tiesiai nuo tilto pasidairykite, gal lašišų pamatysite. Toje vietoje, tiesa, lašišų nematėme, bet anksčiau, dar važiuodami dviračiais, matėme kaip seklumoje lašišos tik pilvais švytuoja per atoslūgį. O jau vandens skaidrumas!

Kai atsikeliam, tai iš karto kavos negeriam, važiuojam į kitą vietą, nes ten jau vakare būnam viską apžiūrėję, o taip rūpi visus suoliukus nusėdėti :) Vienas suoliukas akmenuotame paplūdimyje toks nuostabus, kad Jurga pareiškia, kad čia reikia pirkti namuką. Kaip tik šalia yra vienas apšiuręs, bet Jurga nori to toliau, didelio ir naujai suremontuoto. Tomas bando įrodyti, kad ir to mažesnio būtų gana, tad, kad per daug nesusijaudintume, šokam į mašiną ir dumiam toliau.

Cape Breton sala

Kava su vaizdu

Kad tai sala, tai nelabai jaučiasi, tiesiog tai didžiulis gabalas žemės per kokį kilometrą atitrūkęs nuo dar didesnio žemės gabalo, o juos abu jungia pylimas. Dar namie buvom paskaitę, kad Cape Breton tai jau toks gėris, toks gėris, vienas gražiausių kelių visoje Kanadoje, kurį reikia pravažiuoti dviračiais, arba bent jau motociklu, o jau visai tinginiams galima ir automobiliu. Gal kad per daug prisiskaitę buvom, tai dižiulio katarsio nepatyrėm ir tikimės, kad bus ir dar įdomesnių kelių.

Ta Naujoji Škotija tai vis tik juokinga, vos ne kiekvienas kaimelis turi savo bendravardį ir "senojoje" Škotijoje. Čia yra ir Glazgas, ir Invernesas ir galybė kitų.

Naujosios Škotijos pietinė pakrantė

Reikėjo apsispręsti dėl žvirblio ir briedžio. Kur jie ten, lankoj ar saujoj. Tam, kad priregistruotum mašiną, pirmiausia reikia ją turėti, tada ją apdrausti (2500 CAD šešiems mėnesiams!), o tada jau žingsniuoti į registrų biurą, sumokėti mokesčius, pateikti adresą, kuriuo esi registruotas, kokį tai numerį iš teisių (nors teoriškai europietiškos teisės galioja 3 mėnesius), tada gausi mašinos numerius ir galėsi pirpinti, kur tik nori. Pirmi du etapai nors ir brangūs, bet gan paprasti, o va toliau jau visai neaiašku. Todėl mes mašiną išsinuomavome. Tai visai ne tas pats, kas turėti savą, žinoma, bet financiskai kiek patikimiau, kaip tas žvirblis saujoj.

Atėję į nuomos punktą galėjome rinktis iš VW Beatle arba Scion (ar kam teko tokią firmą girdėti?). Mes pasirinkme pastarąją, nes ten net mūsų dviračiai tilpo!  Taigi, prisipirkome maistelio ir išvažiavome. O keliai Naujojoje Škotijoje tai labia prasti, skersai, išstrižai kelio sutrūkinėję, kelkraščių beveik kad nėra, kaip tai nevykusiai sulopyti. Ir banguoti. Bet kas puiku, tai kad yra parkeliai su puikiais vaizdais,  staliukais, tualetais, vandeniu. Ir nors svajonėse norim pamatyti “tikrą” Kanadą, tokios malonios smulkmenos mums oi kaip patinka. Ir dar turizmo informacijos centrai mums labai patinka. Ten nemokami žemėlapiukai, vanduo, internetas. Tik kad oras toks puikus, ir taip į priekį judėti rūpi, kad gaila laiko tuose centruose užsibūti.

Savaitė dviračiais

Neslėpsim, vežėmės į Kanadą dviračius, bet planavome įsigyti mašiną. Atvykus ir pradėjus domėtis vietoje, viskas gan sudėtingai pasirodė. Tad pasiklausinėjome, kiek sugebėjome ir išvažiavome į gamtą galvų pravėdinti, viską apgalvoti.

Pakrante į pietus nuo Halifax'o veda dviračių takas. Anksčiau tai buvo geležinkelio bėgiai, o dabar ramus, gražus ir žmonių pamėgtas takas, kuriuo ne tik dviračiais važinėja, bet ir bėgioja, keturračiais prasineša. Vaizdai gal ir nebuvo super duper kvapą gniaužiantys, bet galvai pravėdinti tiko puikiai. kad visai neaptingtumėm kartais į nejudrų mašinų kelią pasukdavome, pakeliui dar istorinį miestelį pakliuvusį į UNESCO sąrašą aplankėme. Na, miestų tai nėra ko į Kanadą žiūrėti važiuoti, bet miškų, ežerų, upių, uodų tai jie čia turi pakankamai.

O kad pateisintume puslapio pavadinimą, tai labai stengėmės užfiksuoti momentus, kai kavos sustodavome. O tai dažnai darydavome :)