Jeloustonas - drive thru parkas

Į Jeloustono (angl. Yellowstone) parką įvažiavome dar prieš 8 ryto, bet jau su minia kitų turistų. Gautas žemėlapiukas nieko vertas, nes jame nepažymėta galybė vietų, kurios egzistuoja realybėje ir jokių takelių. Iš pradžių su tuntu turistų stojom fotografuoti elnio. Tas rupšnojo žolę nepertoliausiai nuo įvažiavimo į parką, pievoje, prie upės, tarsi tyčia ten pastatytas.

O tada pamatėm tai, ko dar nebuvom matę. Stojom fotografuoti rūko, kylančio nuo upelio, o pasirodo, ten gi karšti šaltiniai veržiasi ir kai oro temperatūra ryte tik plius 11, tai viskas nuostabiai gražiai garuoja. nors visur ženklai liepia nekišti pirštų į vandenį, mes, žinoma, kišam. Vienoj baloj vanduo labai karštas, 65 laipsniai karščio, anot Tomo. Kitame tobulos formos baseinėlyje maloniai šitas. O pavažiavus toliau ėmė ištisi "katilai" rūkti ir papuvusiu kiaušinių smirdėti, ir visaip kunkuliuoti, burbuliuoti, šnypšti, spjaudytis. Žodžiu, labai faina :) Vaikščiojom ir fotografavom vis į naują vietą pervažiuodami ir vis džiaugėmės, kad yra kur mašiną pastatyti, nes kartais tekdavo po kelis kartus aikštelę apvažiuoti, kad laisva vieta atsirastų. Žodžiu - drive thru parkas. Skaitėm, kad tik 10 procentų pako lankytojų takeliais į parko gilumą nueina, bet kad viskas taip padaryta, kad gali šiknos nepakeldamas viską iš mašinos apžiūrėti.

Matėm kojotą, du bizonus, elnių, visi tarsi zoologijos sode, tik kad nepririšti. Žmonių minios ratu apstoję, o tie vargšeliai apsimeta, kad mūsų, turistų, nemato.

Buvo ilga diena, apvažiavom parko keliais tarsi devinkę ir iki soties prisižiūrėjom spalvotų smirdinčių balų, geizerių, kanjonų ir krioklių.

Glacier parkas

Kirtome sieną į JAV. Punktas buvo ne ypač judrus, tad buvome tik mes vieni. Pareigūnas nuskanavo mūsų pirštus, nufotografavo veidus ir paskui prikandęs liežuvį gan ilgai ką rašė. O paskui už visą šią procedūrą paprašė po 6 usd. Butų buvusi Azija, būtumėm ginčyjęsi, bet čia tyliai susimokėjom ir viskas. 

Įspūdžiai iš Kanados po pirmų septynių savaičių

(Taip, taip, mes laaaabai vėluojame su aprašymais)

Kanada visada atrodė labai egzotiška šalis, kurią rūpėjo aplankyti. Po pirmų septynių savaičių galim teigti, kad tai, ką įsivaizdavom, ne visada  atitiko tai, ką pamatėm.

Kanados pietvakariai

Pasukus į pietus visai netikėtai aptikome na tikrai labai puikų gabaliuką - miškai, ežerai, gyvuliukai visokie ir netgi keletas visai mielų kaimelių. Apskritai apie amerikietišką architektūrą mes baisiai prastos nuomonės, bet kaip tik čia ir užtikom keletą išimčių. Ežerai čia siauri ir labai ilgi,  po keliasdešimt kilometrų, todėl teko keltis keliais keltais ir gan įdomu pasirodė, kad visi vidaus vandenų keltai Kanadoje yra nemokami.

Kviečiam ir jus pasidairyti po Kanados  pietvakarių pakraštėlį.

Apie tujas, meškas ir stulpelius

Išvažiavus iš parkų, kalnai žemėlapyje lyg ir tęsėsi, bet realiai, tai nebebuvo toks jau įspūdingas važiavimas. Pasukome į šiaurę link Dawson Creek, aplinkui tęsėsi nesibaigiantys miškai šimtus kilometrų su kur ne kur įsiterpiančiu miesteliu, bet sustoti vėl nebebuvo kur. Vieną dieną apžiūrėjom lyg ir neblogą vietą sustoti, bet dar buvo tik trečia valanda dienos ir šiaip mes vis dar jautėmės išpaikinti vaizdų, tad nestojome. Kiek vėliau dar pravažiavome pro dvi "prastas" vietas, o tada jau teko minti iki pat pusė dešimtos vakaro, kol apskritai radome vietą, kur galėjome pastatyti mašiną ne ant kelio :) Ta Kanada labai jau nenuspėjama :)

Džaspero nacparkas

Įrašo kava su vaizdu

Beveik pravažiavę visą Banfo nacparką pasukome į 11 kelią, kaip ir niekur nevedantį, bet kokią nuostabią vietą nakvynei radome. Panašu, kad bus visos kelionės pati pačiausia. Ir pasėdėti spėjome, ir upėje nusiprausti, ir saulėlydžiu pasigėrėti. Tokioje vietoje galima būtų buvę gyventi kad ir savaitę, bet ryte nusprendėme neužsibūti ir važiuoti tolyn į Džaspero nacparką gyvuliukų žiūrėti. Lankstinukai žadėjo kaimenių kaimenes :) Mes išsiskubinome apie 7 ryto, bet deja, teko nusivilti. Nieko ryte nematėme. Tik burundukas per kelią perbėgo. Net noras kalnais gėrėtis dingo, o ir kalnai artėjant link Džaspero miestelio mažiau įspūdingi pasidarė. Pavalgę nusnaudėme saulutėje, o kai pajudėjome tolyn, tarsi tik to ir būtų laukusi, prieš mašiną išrėpliojo juodoji. Tik pagalvokit, būtent prieš mūsų mašiną. Antraip kažin ar vis vis būtume pamatę. Važiuojant normaliu greičiu labai sunku ką krūmuose pastebėti.

Banfo nacionalinis parkas

Vis tik tai, kaip įsivaizdavome Kanadą, atradome būtent čia, Uolėtųjų kalnų (Rocky Mountains) parkuose. TOBULA diena Banfo nacparke. Verta, verta, tikrai verta buvo iki šito pakraščio atvažiuoti. Tiesiog prabangūs kalnai, o kalnų mes jau šiek tiek matę :) Tiesa, nuošalumo ir intymumo liepos pabaigoje rasti sunku. Vieninteliu keliu, kurį dvidešimto amžiaus pirmoje pusėje per ekonominį sunkmetį specialiai nutiesė turistams, zuja milijonas į mus panašių turistėlių, kurie stoja, kur tik užsimano ir spokso į viską aplinkui. O paspoksoti yra į ką - didingų kalnų, nerealios spalvos ežerų, upių sulendančių į kanjoną bei krioklių - apstu.

Kava su vaizdu

Yoho nacparkas. Iceline takas.

Šį kartą nepasitikėdami žemėlapiais atlikome namų darbus stropiai ir išsirinkome stipriai išgirtą takelį, kuris žadėjo ir kalnų, ir krioklių, ir ledynų. 

Atvažiavome anksti, bet buvo atvažiavusių prisiekusių vaikščiotojų dar ir prieš mus, bet laimei radome vietos mašinai pasistatyti. O tada pasileidome takeliu į kalnus. Aplenkėme visus, anksčiau prieš mus išėjusius. Ir džiaugėmės viskuo, ką aplink matėm: ir miškas papėdėje gražus buvo, ir akmenynai puikūs, ir upeliai gražūs, ir ežeriukai, ir ledynai, ir krioklys tolumoje, ir oras, ir apskritai viskas buvo puiku. Vienas gražiausių visos kelionės pasivaikščiojimų.

Atostogos, Yoho grybai ir stovyklavietė

Kava su vaizdu.

       

Meldžiam atleidimo mūsų negausių, bet atkaklių skaitytojų, kad buvom išėję  atostogų.  Pasislėpę nuo pasaulio ir interneto ilsėjomės ir gulinėjome hamakuose Karibų jūros saloje. Na o dabar apie viską iš pradžių, tai yra nuo ten, kur pabaigėm.

Šiandien (tikriausiai prieš kokius du mėnesius nuo įrašo datos) imam dar vieną nacionalinį parką, Yoho vadinamą. Parkų čia, kalnuose, galybė ir visi vienas prie kito prisiglaudę. Gudrieji kapitalistai užuot įkūrę vieną didelį parką, pridaugino parkų ir parkelių ir už kiekvieno aplankymą atskirai pinigus ima. Bet žmonių kirbinės ir reikia labai anksti į įdomesnius taškus atvažiuoti, kad rastum, kur mašiną pastatyti. Labai patiko pačio pirmojo verslininko, kuris čia viską ir užsuko, citata „Jeigu jau negalim eksportuoti tokio įspūdingo kraštovaizdžio, tai teks importuoti turistus“ .

Yoho nacparko žemėlapis mums iškart sukėlė įtarimą. Mes pasiskundėm bilietų pardavėjui, kad neturim gero parko žemėlapio, tai jis atsakė, kad ir jis gero neturi. Ir tikrai, tai ką gavom, buvo baltas lapas su keliais brūkšniais ir minimum informacijos. Iš tokio „žemėlapio“ atsitiktinai išsirinkom takelį, bet po poros kilometrų vis tik nutarėm, kad pelkėtų miškų mes ir Lietuvoje galim prisižiūrėti, ir nusprendę, kad tas takelis iki kalnų vaizdų taip ir nenuves, pasukom atgal. Na, gerai, jau gerai, visai neblogą kriokliuką pakeliui apžiūrėjom. Kitas takelis vadinosi Hoodoos, ir suintriguoti paslaptingo pavadinimo, išėjome tų hoodoos ieškoti. Ši kart takelis kilo stačiai šlaitu per pušyną, vėliau per išdegusį pušyną, tad buvo daug erdvesnių vaizdų ir mažai drėgmės. Ir netgi hoodoos atradom. Pasirodo tai tokie "grybai" - smėlio/žvyro stulpai, o ant viršaus didelis luitas granito. Panašūs dariniai susidaro ant ledynų, kai iš po akmenų ima tirpti sniegai.  

Kelioms naktims apsistojome gražioje vietoje prie upės su vaizdu į kalnus. Kas mums ypač patiko, kad vieta nemokama ir legali.   Kaip visi vietiniai turistai, mes vakare kurdavome laužą, bet upėje maudytis tai ilgiau negu būtina purvus nuplauti nebuvome linkę, mums buvo šaltoka.